chaos

Ar prisimenat kada kiekvienas iš jūsų pirmą kartą prisjingėt prie pasaulinio tinklo? Būtent tą akimirką. Kada tai buvo? Ar jungetės iš namų, ar iš draugo kompiuterio, o gal interneto kavinės? Kokia buvo
pirmoji jūsų aplankyta svetainė?
Aš berods pirmą kartą prisijgiau apie 1999-2001 metus, net pats gerai neprisimenu :) Pirmoji svetainė buvo interneto provaiderio, aplankyta iš savo namų, o mano pačio aplankyta svetainė berods buvo delfis. Jo, šiek tiek nuobodu, bet tuo metu jie jau labai intensyviai reklamavosi. Tuo metu tiesiog tai buvo lyg interneto vartai. Tam pačiam delfyje radau ir nuorodų į porno puslapius :D~ Žinoma, tuomet buvo šiek tiek kitokie laikai. Duomenų parsisiuntimas buvo limituojamas iki 5 mb užsienio webams ir 100 mb lt, o paie greitį gal patylėsiu :)

Štai ir atėjo ketvirtas kursas, paskutiniai metai universitete. Idomu ar aš kada minėjau šiame blog`e ką studijuoju? Na nesvarbu, pasakysiu dabar - ekonomiką.

Ar buvo verta? Tikriausiai. O jeigu ir ne, pasiekiau tašką kai kelio atgal nebėra. Reikia pabaigti tai, ką pradėjau. Jeigu kas paklaustų ar aš save įsivaizdavau esantį ten kur esu dabar, nedvejodamas nei akimirkos atsakyčiau kad ne. Dabartinė padėtis nė iš tolo neprimena, tos kurią aš įsivaizdavau prieš 3 metus, blogąja prasme. Galime pradėti nuo to, kad Lietuvos švietimo sistema yra šūdo verta. Tai ypač liečia universitetus, kur viskas sutelka į teoriją, teoriją ir teoriją, o praktiniai užsiėmimai tėra imitacija. Ir štai po 4 metų iš mokslo kalvės išeina produktas, deja brokuotas.

Kita vertus, jau būdamas 16 metų tvirtai žinojau, kad pirmiausia noriu dingdi iš savo mokyklos, po to miesto ir galiausiai šalies.  Kaip sakant bėgti :) Na lyg vis bėgu, ieškau, bet pats iki galo nežinau kodėl. Dar būdamas 12 klasėje, įsivaizdavau, kad štai studijuosiu Vilniuje, nuomosiuos butą, dirbsiu neblogai apmokamą ir man patinkantį darbą. Tačiau dabar turiu pripažinti, kad visos svajonės atrodė kaip holivudo filmas, o ne realus gyvenimas. Vietoj buto turiu tik kambarį, o apie darbą galiu tik svajoti. Diplomuotų ekonomistų be darbo patirties pilna darbo birža.

Tačiau svajoti nesustojau. Galvoju apie magistratūros studijas ir žinoma, tas nenuvaldomas noras dingti iš Lietuvos.

Kadangi paskutinius kelis metus šiame bloge rašiau ypač retai, todėl stengsiuos per ateinančius metus apžvelgti savo studijas, galbūt tie, kurie dar tik ruošiasi studijuoti universitete, ras naudingos informacijos.

Lygiai prieš keturiasdešimt metų startavo Apollo 11 misija. Kaip ji baigėsi, tikriausiai visi žinote - išsilaipinimu mėnulyje.

Paminėti šią progą yra sukurtas interneto puslapis, kuriame realiu laiku galėsime stebėti raketos pakilimą, kelionę link mėnulio, išsilaipinimą ir grįžimą į Žemę.  Šiuo metu laikrodis rodo T - 3:51:02.

wechoosethemoon.org

Mėnuo. Jau mėnuo kaip aš ieškau darbo ir jo nerandu. Kuo toliau, tuo labiau pradedu viskuo nusivilti. Po truputį suprantu, kad studijų metu per daug svajojau. Na tuo metu atrodė, jog planavau.

Anyway, suprantau, jog daugeliu dalyku esu nepatenkintas. Supratau, jog kai kurie svarbūs sprendimai buvo klaidingi ir viltys, kurias puoselėjau, yra visiškai tuščios. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo to, kai užpildžiau lapelį su universitetais, kuriuose norėčiau studijuoti ir profesijas, kurias norėčiau pasirinkti. Profesiją, galbūt pesirinkau gerą, man patinkančią, bet dėl universiteto vis kyla abejonių.

Antra klaida buvo ir tebėra - gyvenamoji vieta. Net nežinau kaip tiklsiai apibūdinti, kas su ja blogai… Tiesiog tai nėra namai. Atmosfera yra žudanti. Kad ir kokios mitys, iniciatyvos kiltų, jos žūva tą pačią akimirką. Tai vieta, kuri užmuša bet kokį jėgų proveržį, pozityvų mąstymą. Tai kambarys, kuriame praleidau trejus savo gyvenimo metus. Kodėl neišeinu? Pinigai. Jis velniškai pigus.

Taigi, sėdžiu aš savam kambarėly, tarp keturių sienų ir rašau šį įrašą. O taip norisi bėgti, toli, kur saulė šviečia visus metus, kur už lango matosi jūra, kur esi reikalingas, kur tavo darbas kažką reiškia, kur gyvenimas nėra tuščias..

On the bright side, reikia išgyventi bent jau iki penktadienio. Tarp keturių sienų. Tada lėksiu. Pirmiausiai iš kambario, tada iš Vilniaus, o po kelių savaičių ir iš Lietuvos. Gaila tik kad reiks grįžti, baigti ketvirtą kursą. O kas toliau? Neturiu jokio supratimo ir net noro planuoti. Per daug kartų teko nusivilti. Skaudžiai nusivilti.

Niekada nesistenk sąžinės užčiaupti alkoholiu ar ją nugirdyti. Ryte ji smogs dviguba jėga (kerštauja).

Nežinau kaip kitiems, bet man gimtadieniai nepatinka. Tiksliau man patinka juos švęsti, kai jie būna kažkieno kito. Tačiau vos kai tik ateina manasis, visos šventinės nuotaikos dingsta, kartais net nesinori iš lovos keltis. Šiam dalykui netgi pavadinimą sugalvojau - tortadienio sindromas. Dažniausiai jis tęsiasi apie savaitę, na daugių daugiausiai apie 2. Simptomų, per tuos keliatą manojo gyvenimo metų, pasireiškė įvairių, bet jie kuo puikiausiai sugula į „jaunatviško optimizmo dingimo“ kategoriją.

Daugelis, tarp jų ir aš, metų suvestinę daro metų gale - prieš ar po Naujųjų. Tačiau ta suvestinė būna daugiau dirbtinė, na maždaug: „visi taip daro, tai ir aš padarysiu“. Sudelioji darbus, kuriuos nuveikiai per metus, palygini su tuo ką norėjai per metus nuveikt ir viskas. Pavyko - valio, nepavyko - koks skirtumas. Tačiau kai ateina mano gimtadienis, kad ir kaip aš nenorėčiau, pradedu galvot ką nuveikiau per metus.. ne, pasitaisysiu - pradedu galvot, ko nepadariau per tuos metus.

Šiųmetinis tortadieninis sindromas pasitaikė kaip niekad ilgas. Skaitliukas skaičiuoja jau 3-čią savaitę and up. Gal kas kokį patarimą?

Šiandien viena iš tų dienų, kai gailiuosi, kad išlipau iš lovos. Geriau jau būčiau pramiegojęs… fuck, šiandien viena iš tų dienų, kai gailiuosi, kad išvis gimiau. Dar tas sukruštas oras, vos tik iškiši nosį, tuoj pradeda lyt nebesveikai, dar vėjas kaip antarktidoj.. Nagliau, prognozuok geresnius orus!! Visgi vasara..

Nekenčiu kai viskas fallin` apart. Ir dar labiau nekenčiu, kai dėl to nieko negaliu padaryt. Just sit and watch. Fuckin` beautiful, story of my life

Šiandien, vos išlipus iš lovos, mane aplankė nuostabiausia idėja ever. Kam stengtis, verstis per galvą, kad kažmuom taptum? Paprasčiausiai pasikambini ant namo, kuriame gyveni, sienos memorialinę lentą ir viskas nutiks savaime, be jokių didelių pastangų.

Šiame name gyveno Eimantas

Į rankas papuolė pakankamai senas, tačiau nuotabus filmas - You’ve got mail. Taip taip, žinau, tai filmas apie meilę seilę, bla bla bla… tačiau jis kitoks nei kitos romantinės komedijos. Visų pirma jame vaidina Tom’as Hanks’as. Nežinau kaip jūs, bet aš neįsivaizduoju, kad jis galėtų ar sugebėtų vaidinti blogiuką, tokį piktą piktą, blogą blogą. It just does not fit. Mano nuomone, jis šiam vaidmeniui buvo tiesiog sutvertas.

Antra, tai puikus pavyzdys kaip galima sulipdyti gerą romantinę komediją, kurioje nebūtų nuostabios poros papų ir/ar pošlų juokelių. Aišku, jie niekada nemaišo, tik šiuo atveju jų čia nereikėjo.

Žinoma ir pats siužetas. Jis tiesiog tobulas. Kita vertus, bandau save įsivaizduoti berašantį laišką visiškai nepažįstamam asmeniui, kuris sėdi kitam laido gale.. ir laišką pradėti, tarsi esate seni draugai ir tiesiog tęsiate pokalbį. Pvz: ” sveikas, žinai pastebėjau jog vasarą visiškai nesinori grįžti namo. Nesakau, kad man jie nepatinka, tiesiog Vilnius šiuo metų laiku atrodo nepakartojamai. Ar man taip vienam, ar čia masinės epidemijos ženklas?”.  Gal kada reikės pabandyti :) sounds funny.

- I tried to have cyber-sex once, but I kept getting the busy signal.

Šiandien atsiuntė sesijos tvarkaraštį. Pirmas įspūdis - jis tiesiog nuostabus, nepakartojamas, fantastiškas! Gimtadienio proga vėl teks sėdėti auditorijoj ir rašyti egzaminą.. ir taip treti metai iš eilės. Man neapsakomai sekasi, įdomu ar aš vienas toks special, ar ir daugiau tokių yra šioj žemėj. Jei gerai prisimenu, netgi vieną iš abitūros egzaminų teko rašyti kaip tik per savo gimtadienį. Žodžiu, esu laimės kūdikis. Kitavertus, tai nėra pasaulio pabaiga. Būtų žymiai blogiau jei egzaminas išpultų kokį šeštadienį, dieną po gimtadienio.