chaos

Jau beveik 2 mėnesiai kaip esu aktyvus darbo liaudies atstovas. Viena vertus be galo džiugu, jog sugebėjau rasti darbą ir tikrai gerą darbą. Kita vertus šiek tiek liūdnoka, nes darbo sutartis terminuota. Ir, žinoma, diena kada baigsis sutartis vis artėja.

Kaip Nathan`as Muir`as iš filmo Spy Game pakliuvęs į keblią situaciją užtikrintai savo ištikimai padejėjai Gladys teigia, jog Nojus arką pastatė prieš tvaną, taip ir aš blogiausiam po truputį ruošiuosi jau dabar. Emigracija.

Šiandien darbe per pertraukėlę beskaitant lietrytį aptikau pirmosios pagalbos pradžiamokslį. Kolegos savo juoku pritarė, kad tai bene geriausias instruktažas kaip suteikti pirmą pagalbą peršautam žmogui:

Jaunuolis tikino, kad vienas pareigūnų jam šovė į galvą.
„Aš iš karto nugriuvau ir netekau sąmonės. Kai atsigavau, draugai nusprendė, kad man reikia pagalbos. Nuvedė į parduotuvę „Maxima”, nupirko servetėlių kraujui nuvalyti ir butelį trauktinės”, – pasakojo E.Švabauskas.

Taigi, kai kitą kartą pamatysit kulkos pakirstą pilietį, duokit jam išgert. Po tam tikro kiekio bus galima apsieit ir be greitosios pagalbos :)

Jau savaitė kaip sėdžiu namuose, be jokios rimtesnės veiklos. Praktika beigta, 4 metų studijos sparčiai eina į pabaigą.. Pastebiu, kad po truputį astrofuojuosi. Netgi tokie paprasti dalykai kaip ėjimas į parduotuvę, kambario tvrakymasis ar valgio ruošimas reikalauja daugiau jėgų, nei turėtų. Pvz., prieš einant į parduotuvę reikia viską gerai apsvarstyti: į kokią parduotuvę eisiu, ką reikia pirkti, ką darysiu su nusipirktais produktais, kokios galimos alternatyvos, ar tikrai būtina eiti į praduotuvę, nes… nu tigi tingisi :) Tai gaunasi, kad 12 val. pradėjus ruoštis žygiui, 4 tik išsikrapštau iš namų.  Apgailėtina, ah?

Reikia susirasti veiklą, o jei dar ir apmokamą, būtų iš viso nuostabu :)

Neseniai žiūrėto, Lietuvių vienų geriausių filmų ever, vienas iš garso takelių. Perfectly captures the mood of a rainy afternoon.

Užėjęs į Maximą negalėjau patikėti savo akimis. Alus <Chodovar> tekanavo 1,79 Lt. Puiki pradžia polsiadieniui, ar ne?

Pastebėjot, kad ne visi savaitgaliai būna vienodi ( šioj vietoj Bartas pasakytų dahh stupid). Bet rimtai, kas daro savaitgalį, konkrečiau penktadienį, tikrai geru. Jei būčiau moksleivis, nedvejodamas sakyčiau jog tūsai, vakarėliai ar kokie kiti draugų sambūriai. Kadangi tokių esu apturėjęs begales, tai galiu pabrėžti, kad tai ne pagrindinis elemtas. Ne kartą teko atsidurti situacijoj, kai atrodo viskas šaunu: muzika, kompanija.., bet nebuvo tokio užsivedimo ir atsipalaidavimo.

Šiandien sėdėdamas prie kompo su alaus buteliu, klausydamas muzikos, manau, kad gero savaitgalio (polsiadienio) esmė - jis turi būti užtarnautas. Nieks neteikia didesnės palaimos, negu žinojimas, kad tu nusipelnei polsiadienio. Nusipelniai sunkiu darbu ar dar kažkuo.

Pasibaigus darbadieniui tiesiog niekur neskubi, nes žinai, ryt - išeiginė. Pakeliui namo užsuki į parduotuvę, nusiperki aulaus, užkandžių.. Pakeliui dar užsuki į videoteką ir išsinuomoji kokį filmą. Grįžęs namo nepuoli prie teliko, ne. Pirmiausia truputį apsitvarkai (pakankini save), galbūt įdedi per savaitę susikaupusius rūbus į skalbenkę, išsiplauni kavos puodelį, kurį palikai ryte skubėdamas, išvedi pavedžiot šunį.. Atlikęs kankinimo procesą, gali pradėti ruoštis. Pirmiausiai apsižiūri, kad nepritruktum užkandžių. Susitepi kelis sumuštinius (dėl visa ko). Visa tai susinešęs prie TV, nepuoli į fotelį. Ne. Jei padėsi šikną - nebeatsikelsi. Pirma reikia pažiūrėti ar DVD diskas sklandžiai veikia (nesubraižytas, regionai tinkami..), susireguliuoji garsą. Dabar jau gali atsisėsti. Paspaudi mygtuką <play>, į vieną ranką pasiimi alaus butelį, į kitą - atidarytuvą… ir tas stebuklingas garsas Pšššš. Sveikinu, tavo užtarnautas polsiadienis kątik prasidėjo. Mėgaukis

Na šiandien vėl save nustebinau. Į miestą išėjau turėdamas pakankamai konkrečią užduotį: nusipirkti megztinį, kelnių diržą ir, gal būt, kaklaraištį. Namo grįžau nešinas knyga :) Gunter K. Koschorrek “Neužmiršk Erškėčių Meto“.

Tiesiog niekaip negalėjau apsispręsti kokį megztinį pirkti :)

Kiek žmonių skaito knygas? Nekalbu apie tuos, kurie turi tai daryti priverstinai. Na žinot, moksleiviai, studentai, atitikamų institucijų darbuotojai ir t.t. - skaito, nes reikia skaityti. Kalbu apie tuos, kurie skaito savo noru, niekieno neverčiami. Skaito, nes TV užverstas paskutiniu mėšlu, o knyga tai bene paskutinis produktas, kuris nėra orientuota į mases.

O kiek iš jūsų turi knygą, kurią galėtų skaityti vėl ir vėl, ir vėl? Taip nutiko, kad maždaug prieš metus į mano rankas pateko Kurt`o Vonnegt`o “A man without a country”. Per tuos metus šį veikalą sugebėjau perskaityti 3 kartus. Net nežinau kuo knyga mane taip traukia, nes.. na ji nėra jau tokia išskirtinė ir joje nėra kažkio ypatingo. Tikriausiai paprastumas, bei netradicinis požiūris į pasaulį, žmoniją, žmonių elgseną, stereotipus, meną, muziką ir žinoma ‘common sense’. Knyga parašyta tarsi bogas. Viena tema siejasi su kita tik tuo, jog apie jas abi rašo tas pats asmuo. Nuosekliai išlaikomas tas pats ironiškas, šaržiškas [jei yra toks žodis] požiūris į aplinką, kuri mus supa.

Our president is a Christian?  So was Adolf Hitler.

We are here on Earth to fart around. Don’t let anybody tell you any different.

p.s. tai mano 200-as įrašas.

Tikriausiai kaip ir daugeliui, taip ir man, teko šį savaitgalį lankytis kapinėse. Kai kurie lankėsi vakar, kai kurie šiandien.. na nesvarbu. Rašau, nes kapinėse užkliuvo akys už pamiklų, tikliau už užrašų ant jų. Tikrai idomiai atrodo kai ant pamiklo pavardė rašoma daugyskaita, o žmogus toje vietoje palaidotas tik vienas.

Milinckai

Tomas 1947 - 2006

Kaip tūrėtų jaustis Tomo žmona ar brolis ir pan? Žmogus dar gyvas, iš vienos pusės, bet iš kitos ant pamonklo jau rašoma daugyskaita. Čia dar nieko, palyginus ką pamačiau paėjęs takeliu tolėliau.

Gerževičiai

Karolina 1932 - 2002

Vaclovas 1941 -

Stasys 1942 -

Šiek tiek, na ne šiek tiek, o neblogai pakraupino mane toks vaizdelis iš lietuvaičių kapinių. Kas verčia žmones taip elgtis? Ar gyvenimas šioj žemėj toks blogas, kad jie veržiasi… ar (net nežinau ką bepridurti). Kaip turi jaustis pats Stasys ir Vaclovas, atėjęs aplankyti šio kapo? Jie tarsi gyvi,kartu tarsi jau ir nebevisai. Tarsi viežbutis prie Viduržemio jūros kranto: turi rezervuoti vietą dar prieš išvykdamas atostogauti. Šioj vietoj bandau sugalvoti epitetą apibūdinti šiai situacijai; žiauru, ciniška, ironiška, apgailėtina, baisu? Paprasčiausiai galvoje netelpa toks žmonių elgesys. Bandau suprasti, bet nelabai gaunasi. Taupumas? Baimė, kad gali būti palaidotas vienas, atskirai? Ar paprasčiausiai šie asmenys tiek įpratę viską planuoti, valdyti savo gyvenime, kad netgi suplanavo savo pačių laidotuves, iki paskutinių smulkmenų. Galbūt čia aš toks fucked up in the head, kad nesuvokiu jog jei gymei, tai būk malonus ir pasilaidok. Dar to betrūko, kad užkrautum šią naštą kažkam kitam ant pečių. Žinoma, ironizuoju, kaip kitaip dar galima elgtis, kai suvoki kad šie žmonės nors ir gyvi, tačiau tikriausiai jau seniai yra mirę viduje.

Kartais būna, kad kai važiuoju į kokį vakarėlį ar šiaip į tašką A, neprisimenu kaip aš ten patekau. Na žinau, jog važiavau autobusu ar mašina, tačiau pačios kelionės detalių kaip ir neprisimenu, nes važiuodamas vis galvojau apie tikslą. Idomu, ar taip nenutiko kai kuriems iš aukščiau paminėtų asmenų? Taip susitelkė ties  planavimu, kad pamiršo apie patį gyvenimą…?

P.S. Neseniai suėjo ketveri metai kaip rašau šį blogą. Neblogai, ah?

Prisipažinsiu, man patinka matematika. Pakankamai dažnai į pasaulį žiūriu būtent per šią prizmę. Kodėl? Net pats nežinau, tikriausiai todėl, kad taip lengviau suprasti aplink vystančius dalykus. Aplinka, žmonės, bendravimas, santykiai… daugelis dalykų yra komplikuoti, todėl neišvengiamai pradedi ieškoti kas padėtų susivokti aplinkoje. O jei dar pasitelki dėsnį, kad iš niekur niekas neatsiranda ir niekur nieks nedingsta (berods energijos tvermės dėsnis), tuomet sudėlioti kas kaip kur kada ir kodėl tampa žymiai paprasčiau.

Teko girdėti gyvenimą lyginant su linksmaisiais kalneliais. Žinote, pakilimai ir nusileidimai. Aš jį įsivaizduoju kaip sinusoidę, kurios nulinė ašis keliais laipsniais pasvirusi į viršų :) Ir tu sužinai, kad pabuvojai “viršūnėj” tik tada, kai pradedi leistis žemyn. Ironiška.. deja aš neesu ironijos fanas. Be to, daugelis iš mūsų nesistengiame pakeisti linijos krypties tol, kol nepasiekiame dugno. Kada jau nebelieka kur trauktis, tik aukštyn. Kiek teko pažinti save, aš priklausau šiam žmonių tarpui. Gaila..

Vakar vėl teko sėdėt prie stalo iki išnaktų, tai kad neužmigt prie klavetūros, nusprendžiau paieškot stimulo. Na kava ir visos žalios arbatos niekada taip gerai neveikia kaip muzika. Viso to pasekmė - dar vienas atradimas youtube`o platybėse. Jūsų teismui pristatau Dropkick Murphys.

Kaip vienas komenatatorius rašė, po šios dainos norisi nueit į barą, susimušt ir sugert alaus. Kadangi aš neesu toks agresyvus, tai užteks ir tiek, kad kitame draugų susibėgime gros ši daina, o mes vėl kelsim bokalus ir dalinsimės gyvenimo įspūdžius ir bėdas.

Haroo harooo!

Puiki muzika sekmadieniui, kai už lango vėjuota ir apsiniaukę, o namuose.. na juose bent šilta. Youtube`j neradau normalaus klipo, tačiau pasisekė rasti geros kokybės įrašą. Pas mane ant repeat`o sukasi jau 2 valandas :) Malonaus klausymo